· Konsultacijos
· Teisiniai pagrindai
· Mokesčių sistema
· Atsakymai į klausimus

Suminė darbo laiko apskaita

Straipsnis parašytas remiantis teisės aktais, galiojusiais 2020-01-01

Darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo tikslais darbo įstatymai riboja darbuotojų darbo laiką nustatydami:
1) Maksimalų leidžiamą dirbti laiką;
2) Minimalų darbuotojui privalomą turėti poilsio laiką.

Darbo laiko norma

Remiantis DK 112 str., darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje. Darbo laiko norma nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant darbo kodekso (toliau – DK) ar kitų darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. Darbuotojo darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.

Visiems įprasta ir aišku, kai yra dirbamas įprastas darbo laikas 40 val. per savaitę bei nustatoma nekintanti darbo dienos (pamainos) trukmė ir darbo dienų per savaitę skaičius, pavyzdžiui, kai dirbama po 8 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę. Vis dėlto, dažnai pasitaiko atvejų, kada dėl nevienodo darbo krūvio pasiskirstymo darbuotojui neįmanoma nustatyti tiksliai 40 valandų per savaitę ar juo labiau – 8 darbo valandų per dieną. Tuomet darbdaviui atsiranda poreikis darbo laiką paskirstyti lanksčiau – nustatant ne konkrečią trukmę per dieną ar savaitę, o bendrą valandų skaičių, pavyzdžiui, per mėnesį ar ilgesnį laikotarpį. Toks režimas ne visada tenkina darbuotoją, nes jo darbo grafikas gali nuolat kisti, todėl sunkiau iš anksto prognozuoti savo darbo grafiką.

Suminės darbo laiko apskaitos taikymas

DK 113 str. vienas iš įtvirtintų darbo laiko režimų yra suminė darbo laiko apskaita. Suminė darbo laiko apskaitą – tai toks režimas, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį, kuris pagal DK 113 str. 1 d. negali viršyti 3 paeiliui einančių mėnesių. DK 115 str. nustatyti pagrindiniai reikalavimai, taikomi suminei darbo laiko apskaitai. Suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų, kurie nurodyti DK 114 str. “Maksimaliojo darbo laiko reikalavimai.


Darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš 2 darbuotojo darbo dienas. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarką suderinusi su darbo taryba, o kai jos nėra, – su darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga, arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo 52 valandų per kiekvieną 7 dienų laikotarpį laiko, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui. Vis dėlto svarbu paminėti, kad darbuotojas, dirbdamas pagal suminę darbo laiko apskaitą ir atlikdamas darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo (įskaitant viršvalandžius), bet kokiu atveju negali viršyti maksimalaus darbo laiko reikalavimo – 60 valandų per kiekvieną 7 dienų laikotarpį (DK 114 str. 2 p.). Darbdavys privalo užtikrinti tolygų darbuotojų keitimąsi pamainomis.

Jeigu DK normos nenustato kitaip, darbo laiko režimas negali pažeisti minimaliojo poilsio laiko reikalavimų, numatytų DK 122 str. 2 d., t.y. kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip 11 valandų iš eilės, o per 7 paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent 35 valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad remiantis DK 114 str. 4 p., negali būti dirbama daugiau kaip 6 dienas per 7 paeiliui einančias dienas. DK 115 str. 4 d. nurodyta, kad darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Tai reiškia, kad per apskaitinį laikotarpį darbdavys turėtų išlyginti valandas taip, kad vidutiniškai būtų dirbama 48 valandas per savaitę (DK 114 str. 1 p.). Draudžiama skirti darbuotoją dirbti 2 pamainas iš eilės.

Jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio (DK 115 str. 5 d.).

Jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas, padaugintas iš skaičiaus 1.5, gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko (DK 115 str. 6 d.). Šioje vietoje svarbu paminėti, kad darbuotojams, dirbantiems suminės darbo laiko apskaitos režimu, viršvalandžiai yra galimi ne tik viršijant apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę, bet ir viršijant darbo grafike numatytos konkrečios darbo dienos trukmę. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojams, dirbantiems suminės darbo laiko apskaitos režimu, darbo grafike numatyta konkrečią dieną dirbti 5 valandas, o darbuotojai darbdavio nurodymu dirba 7 valandas, tuomet 2 valandos laikytinos viršvalandžiais. Šiuo atveju dirbti viršvalandžius yra reikalingas darbuotojų sutikimas, o apmokėjimas už tokius viršvalandžius turėtų būti vykdomas įprasta darbo užmokesčio tvarka, o ne įmonėje nustatyto apskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo užmokestis mokamas už faktiškai išdirbtą laiką, išskyrus DK 115 str. 5 ir 6 d. nustatytus atvejus. Darbdavys turi teisę per kiekvieną apskaitinio laikotarpio mėnesį mokėti pastovų darbo užmokestį, nepaisydamas faktiškai išdirbtos darbo laiko normos, o galutinį atsiskaitymą už darbą per apskaitinį laikotarpį pagal faktinius duomenis atlikti apmokėdamas už darbą paskutinį apskaitinio laikotarpio mėnesį.

DK 112 str. 5 d. yra įtvirtinta, kad švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbančius darbuotojus. Tai reiškia, kad darbuotojams, dirbantiems, taikant suminę darbo laiko apskaitą, švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda. Tai būtina įvertinti, nustatant viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normą. Darbdavys privalo suteikti darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį tiek darbo valandų, kiek yra sulygta darbo sutartyje.


Darbdavys, siekdamas apskaičiuoti, kiek per apskaitinį laikotarpį priklauso darbuotojui, dirbančiam visą darbo laiką, pagal suminę darbo laiko apskaitą, dirbti valandų, apskaičiuoja pagal 40 valandų (jei dirbamas visas darbo laikas) savaitės normą. Įmonėje nustatyto apskaitinio laikotarpio kalendorinių savaičių skaičius padauginamas iš 40 (jei dirbamas visas darbo laikas) ir gaunama darbuotojo darbo laiko norma, kurią darbuotojas turėtų išdirbti. Jei darbuotojas, dirbantis pagal suminę darbo laiko apskaitą, dirba ne visą darbo laiką, tai jo valandų skaičius per apskaitinį laikotarpį yra proporcingai mažesnis.

Kalbant apie suminę darbo laiko apskaitą, svarbu paminėti kasmetinių atostogų trukmę. DK 126 str. 2d. nurodyta, kad darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip 20 darbo dienų (jeigu dirbama 5 darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip 24 darbo dienų (jeigu dirbama 6 darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip 4 savaičių trukmės atostogos. Vadinasi, pagal DK, darbuotojams, dirbantiems taikant suminę darbo laiko apskaitą, atostogos turi būti suteikiamos savaitėmis: viena iš dalių turi būti ne trumpesnė kaip dvi savaitės, o likusios dalys suteikiamos po savaitę.

DK 124 str. nurodyta, kad poilsio diena – tai diena, kurią nedirbama pagal darbo laiko režimą. Bendra poilsio diena yra sekmadienis. Skirti dirbti poilsio dieną galima tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus atvejus, kai dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą ar kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais. DK 123 str. 2 d. nurodyta, kad švenčių dieną dirbama tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus atvejus, kai dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą ar kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais. Taigi suminė darbo laiko apskaita aktualiausia įmonėms, kurios dirba nepertraukiamu režimu, t.y. kai dirbama poilsio ir švenčių dienomis. Suminė darbo laiko apskaita leidžia darbdaviui lanksčiau organizuoti darbo procesą, o darbuotojui atsiranda galimybė paskirstyti laiką taip, kad atsirastų daugiau laisvų savaitės dienų. Pavyzdžiui, 40 valandų savaitinę normą galima išdirbti per 4 dienas ir turėti per savaitę 3 poilsio dienas.

Susijusi informacija

Parengta remiantis

1. Darbo kodeksas; www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/f6d686707e7011e6b969d7ae07280e89/asr
2. VDI DUK 2018-11-23 “Dėl suminės darbo laiko apskaitoswww.vdi.lt/Forms/TekstasDUK.aspx?ID=489


Reikalinga profesionali konsultacija?

Vis dar turite klausimų? Mes pasiruošę Jums padėti!